Ricardinho: Pasaulio čempiono titulas būtų gražus paskutinis akordas

2021-09-24
  • Ricardinho šešiskart geriausias Pasaulio žaidėjas

  • Įvertino savo vietą tarp geriausių futsalo žaidėjų istorijoje

  • Aptarė portugalų viltis čempionate Lietuvoje

„Čia ne futbolo kamuoliai, – piktai sušuko Americo šešiamečiam sūnui laikydamas rankoje apelsiną, kurio sultys buvo išsitaškiusios ant kuklių namų sienų – Susitvarkyk, kol nesupyko motina.“ Pavadinkime jį nepaklusniu, bet prabėgus 30 metų Ricardinho vis dar žaidžia su mažu, sunkiu kamuoliu – ir savo tėvus priverčia ašaroti. Tačiau apelsinai dabar saugiai padėti vaisių krepšyje. Futsalo kamuoliai yra tai, ką O Magico naudoja raškydamas ilgamečio sunkaus darbo sporte vaisius. Tačiau vieno vaisiaus trūksta. Ricardinho buvo šešiskart išrinktas geriausiu žaidėju pasaulyje, o 2018 metais sugebėjo su Portugalija laimėti UEFA Futsal EURO čempionų titulą – dėl ko jo tėvai verkė džiaugsmo ašaromis. Tačiau trofėjų kabinete dar trūksta vieno dalyko – tai FIFA Futsal pasaulio čempionų taurės. Prisėdęs viešbutyje Kauno centre Ricardinho FIFA.com papasakojo apie savo misiją iškovoti trofėjų Lietuvoje.

- Kokie Jūsų lūkesčiai prieš aštuntfinalio rungtynes su Serbija? - Norime laimėti kiekvienas rungtynes ir einame žingsnis po žingsnio. Žinome, kad nebus lengva. Prieš Serbiją esame daugiau laimėję nei suklupę, tačiau visuomet rezultatai būdavo minimalus – nugalėdavome vienu ar dviem įvarčiais. Žinome, kad serbai fiziškai labai stiprūs. Dabar atėjo laikas atkrintamosioms varžyboms. Klaidos kaina didelė. Grupių etape dar turi 15-20 procentų erdvės klaidoms. Jei dabar suklupsime – važiuosime namo. Niekas nenori namo taip anksti. - Portugalija laimėjo paskutinį UEFA Futsal EURO, o portugalų klubas – UEFA Futsal Čempionų lygos taurės savininkai. Ar dėl to jaučiate daugiau spaudimo laimėti? - Manau, jog spaudimas visuomet gerai. Tai ženklas, jog kažką pasiekei – su tuo ateina naujų atsakomybių. Tačiau visuomet sakau, kad pagrindiniai konkurentai yra tie, kurie kažkada jau yra laimėję čempionatą: tai Argentina, Brazilija ir Ispanija. Mes esame pretendentai, kurie nori laimėti. Stengiamės dirbti sunkiai be naštos ant savo pečių, link tikslo eiti žingsnis po žingsnio. - Koks Portugalijos tikslas čempionate Lietuvoje? - Atvykome čia su tikslu pasirodyti geriau nei praėjusiame čempionate. Tuomet likom ketvirtoje vietoje. Mūsų tikslas tai viršyti. Nelengva, nes priklauso ir nuo to kaip sukrenta burtai. Žinome, kad jei įveiktume Serbiją, laukia potenciali dvikova su Ispanija – kas būtų Europos čempionato finalo pakartojimas. Tačiau mintys sutelktos į kitas rungtynes, dirbame sunkiai dėl pergalių.

- Kas Jūsų didžiausi varžovai? - Sakyčiau, kad tai dvi komandos, kurios daug laimėjo. Viena iš jų – Argentina, kuri laimėjo kaip komanda. Kita dėl individualaus meistriškumo – tai Brazilija. Ji turi daug talento. Sunku iš jų išsirinkti. - Kiek svarbu individualus talentas siekiant laimėti trofėjus? - Individualus talentas gali laimėti rungtynes dažnai. Tačiau norint laimėti lygas, titulus kaip Pasaulio ar Europos čempionatą, reikia daugiau nei vien talento. Futsale yra daug fizinių dalykų, taktikos. Šiais laikais genialių žaidėjų, kurie gali nuspręsti rungtynių baigtį, trūksta. Dažniau matome, jog gynybos laimi lygas ir turnyrus. Vis sunkiau kūrybingiems žaidėjams. - Ką jums reikštų laimėti Pasaulio čempionatą? - Tai reikštų gražų paskutinį akordą, laimėti trofėjų, kurio neturiu. Tai būtų ideali mano tarptautinės karjeros pabaiga.

- Jei grįžtume į karjeros pradžią, žaidėte ne su kamuoliais, o su apelsinais? - (Juokiasi) Žaidžiau su daug vaisių! Mano tėtis dirbo vaisių turguje ir parsinešdavo daug vaisių namo. Finansinės sąlygos nebuvo geros, tekdavo prisitaikyti. Žaidžiau su suvyniotomis kojinėmis, apelsinais, bandydamas driblinguoti, įvairius dalykus. Mušinėdavau apelsinus kaip kamuolius – ir galėdavau išmušti daug kartų. Deja, kartais apelsinai išsitėkšdavo ant sienos ir mano tėvai nesidžiaugdavo! - Ar galvojate, kas būtų, jei būtumėte siekęs karjeros futbole? - (Juokiasi). Galime daug svajoti, galvoti apie įvairius dalykus. Tačiau nuo to momento, kai nusprendžiau, jog futsalas bus mano gyvenimas, palikau futbolo svajones nuošalyje. Galbūt būčiau buvęs nuostabus žaidėjas, o galbūt eilinis. Tačiau esu dėkingas, jog pasirinkau futsalą. - Kiek futsalas pasikeitė nuo Jūsų pirmo Pasaulio čempionato 2008 metais? - Labai, labai, labai daug. Transformacija - didžiulė. Futsalas daug greitesnis, fiziškesnis, daugiau taktikos. Daugiau balanso tarp rinktinių. Tuomet buvo didelis skirtumas tarp Brazilijos, Ispanijos, Rusijos ir kitų. Būdavo labai daug rezultatų dideliu skirtumu. Tikiuosi, jog futsalas ir toliau evoliucionuos.

- Ką galvojate apie žaidėją, kuris buvo geriausiu pasaulyje iki Jūsų – Falcao? - Falcao – mano idealas. Visuomet buvo mano idealas. Visuomet buvo man pavyzdys. Visada galvojau kaip pasiekti jo lygį. Labai džiaugiuosi, jog kai kuriais aspektais pavyko jį pralenkti. Kitais nepavyko, tačiau svarbiausia, jog visi rašome savo istoriją futsale. Tikiu, kad Falcao visada bus vienas iš geriausių visų laikų žaidėjų. Aš taip pat sugebėjau parašyti gražų puslapį futsalo istorijoje. - Laimėjote šešis geriausio pasaulio žaidėjo titulus. Ar nemanote, jog geriausias žaidėjas futsalo istorijoje esate Jūs? - Nemanau, kad galima taip spręsti. Tai kaip rekordai – Pele įmušė 77 įvarčius [už Brazilijos rinktinę], bet žaidė mažiau rungtynių. Šiandien žaidėjai sužaidžia daugiau rungtynių, lengviau įmušti daugiau įvarčių, pagerinti rekordus. Falcao niekada nežaidė už Brazilijos ribų. Manoelis Tobias žaidė Brazilijoje ir Ispanijoje. Aš žaidžiau Japonijoje, Rusijoje, Ispanijoje. Manau, jog kiekvienas buvo idealas savo lygose, savo nacionalinėse rinktinėse. Manau, kad pabuvome herojais savo erose.